| 11.Grįžimas prie stovyklos laužo |
|
Nepažystamasis pažvelgė viršun, kai baigė pasakoti savo istoriją.
Pasaka skyrėsi nuo tos kurią mes girdėjome, bet dabar ji buvo keistai pažįstamai. Graži elfų mergelė tyliai sėdėjo mūsų kompanijoje, ašaros tekėjo jai iš akių.
Naktis jau buvo įsivyravusi kai nepažystamasis kalbėjo ir dabar laukinių gyvūnų verksmo niekur nebebuvo girdėti. Vėjas liovėsi šlaminti medžių šakas virš galvos ir net vandens čiurlenimas netoli esančiame upelyje atrodė nutilęs ir sumenkėjęs. Tik mūsų kvėpavimas ir laužo plevenimas skambėjo naktyje. Atrodė lyg visa gamta aplink mus sulaikė kvapą, norėdama atidžiai pasiklausyti pasakojimo prie laužo.
Mes pasilenkėme nepažystamojo link, išsivalydamas gerklę griausmingu kostelimu, jis pradėjo vėl.
"Taigi. Argi neironiška, jog žemiausieji iš visų padarų, žmonės, galiausiai tapo žemių savininkais? Bet tai yra žmonių valios rezultatas. Netgi dievai neįsivaizdavo, jog žmonės taps žemės valdovais."
"Dabar aš jums papasakosiu pasaka apie nuostabiausią žmonių karalyste kuri tik yra egzistavusi. Tai istoriją apie žmones kurie keliavo tuo pačiu keliu, kaip ir milžinai."
|
|
Lineage kilmė
Serverio kūrimas
