| 21.Epilogas |
|
Kaip žmogus baigė savo istorija, šviesą pradėjo šliaužti i juoda dangų . Tamsi naktis praėjo ir aušra artėjo. Nieko neliko iš ugnies ,tik rusenantys pelenai. Pasakotojas užsirukę dar karta ir išleido dūmų kamuolį.
"Tiek daug istorijų artėja i galą dabar. Kaip laikas eina, gal istorija tesis? Kas žino, gal kokia diena tavo vardas bus mano istorijoje?"
Ryto saules šviesa lėtai artėjo pirmyn ir aš galėjau jausti, kad reikšmingas įvykis perėjo pro mane. Tai ūžėme pastangas surasti savo balsą, ir aš išdrįsau paklausti, "Kas tu? Kodėl, tu mums pasakoji šitas istorijas ir kaip tu žinai jas visas?"
Žmogus bežodžiu atsistojo. Kai jis stojosi, jis augo ! Jis atrodė normalus žmogus kol sėdėjo, bet dabar jis buvo gigantas, beveik dvidešimt pėdu aukščio - metantis šešėly ant visos grupes. Jo veido bruožai išliko nežymus po jo atsiausto gobtuvu. Tada, lėtai, subtiliai, jis pradėjo nykti! Aš tegaliu apibudinti tai kaip blankimą iš šonu, ir tada staigu vėjo gusi, jis dingo kaip daug dulkiu.
Jis nieko mums nepasakę tuo metu, bet dabar aš galvoju ,kad aš žinojau kas jis buvo užsimaskaves, kad pasakoti istorijas kitoms pasaulio rasėm buvo būtent tos rušies poelgis kuri atliktu Tas kuris egzistavo nuo pasaulio pradžios. Galbūt tas kuris netgi sukūrė žmoniją?
|
Domenų registravimas
|
Lineage kilmė
Serverio kūrimas
